In memoriam LEONARDUI ZUBIUI (1923–2019)

Sausio 21-osios rytą netekome beveik ištisą epochą nugyvenusio įžymaus Mažeikių krašto pedagogo LEONARDO ZUBIO.
Gimęs 1923 metais Ylakių valsčiuje, Viršilų kaime, Leonardas Zubys buvo žinomas kaip ilgametis Laižuvos mokyklos direktorius, vadovavęs 1947–1963 metais, o vėliau dirbęs direktoriaus pavaduotoju ir mokęs geografijos dalyko bei pedagoginės karjeros pabaigoje darbavęsis mokyklos bendrabučio auklėtoju. Įgijęs tvirtus prieškario Mažeikių gimnazijos edukacinius pagrindus, patyręs XX a. vid. istorinių kataklizmų išbandymus bei amžių sankirtos moderniąsias peripetijas, L. Zubys visą savo gyvenimą grindė nepaprastu pareigingumu, darbštumu, nepakartojama inteligencija ir erudicija.
Leonardas buvo tikras Mokytojas, pasižymėdamas ypatinga švietėjiška atsakomybe, jis kantriai ugdė mąstančios, atsakingos jaunuomenės atkaklumą, humaniškumą, kūrybingumą. Tokie buvę mokiniai, kaip teisininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Jonas Liaučius, biomedicinos mokslų daktaras Jonas Veseliūnas, habilituotas fizinių mokslų daktaras Liudvikas Kimtys, yra ne kartą pastebėję, kad jų mokyklos direktorius buvęs nepaprastai veiklus, išradingas ir reiklus. Tai patvirtina ir vėlesnių laikotarpių Laižuvos moksleiviai, patyrę L. Zubio, kaip geografijos, istorijos, menų, asmenybės psichologijos, politikos, vokiečių kalbos žinovo, erudiciją, kuri šiam provincijos intelektualui padėdavo bendrauti ir su Lietuvos geografų asociacijos atstovais, ir su Šveicarijos keliautojais, ir su laižuviškiais, ir su buvusiais mokiniais, ir su savo sūnaus Leonardo šeima. O ką jau bekalbėti apie kolegas mokytojus. Leonardas, turėdamas prigimtinę charizmą, sugebėdamas skvarbų protą derinti su šmaikščiu humoru, juos įkvėpdavo ir skaityti, ir keliauti, ir ieškoti pedagogikos naujovių, ir jokiu būdu neužsikrėsti vidutinybių sindromu. Matyt, todėl ne vieno jaunojo mokytojo gyvenimas Laižuvoje virsdavo didžiuoju atradimu. Be abejonės, Leonardo ir Almos Zubių sodyba primindavo epikurietiškos traukos salą, kur kiekvienas galėjo pasijusti esąs ypatingame pažinimo kely, išraizgytame įvairiausių klausimų. O juos Leonardas mėgdavo apibendrinti J. V. Gėtės sakiniu: Jeigu norime ką nors sukurti, mes turime kuo nors būti. Ir ši mintis neatsitiktinė. Leonardas buvo faustiškasis išminčius, pripažinęs, kad žmogų brandina įvairios patirtys, nesibaigiantys ieškojimai ir atradimai. Štai kodėl jis vertino įvairiaspalvį, o ne monotonišką gyvenimą. Štai kodėl Laižuvos atkalnes ir Kuršo gatvelę tebesaugo mokytojų Zubių ir jo mokinių sodinti beržai ir liepos, štai kodėl paribio erdvės inteligento Leonardo šviesos palytėti esame turtingesni.
Šiomis dienomis Leonardas, palydimas savo sūnaus šeimos, draugų, bičiulių, mokinių, vėl sugrįš į savo Laižuvą, santūriai skendinčią jo įsišaknijusių medžių rimty.
Atsisveikinimas su velioniu vyks šiandien, sausio 22 d. nuo 14 val. laidojimo namuose ,,Rimtis" .
Velionis iš laidojimo namų bus išnešamas sausio 23 d. 11 val.
12 val. Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos laidotuvių šv. Mišios, po kurių velionis bus palydėtas į Laižuvos kapines.

Mažeikių krašto švietimo bendruomenė

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

:

Susijusios naujienos

2019 11 04

Svarbu!!!