LAIŽUVOS HERBAS

Istoriniai duomenys. Laižuva (Mažeikių raj.) yra įsikūrusi apie 15 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių. Jos šiauriniu pakraščiu teka Vadakstis, kurios vaga žymi tarpvalstybinę Lietuvos – Latvijos sieną. Nuo 20 a. pr. iki 1950 m. – valsčiaus, vėliau apylinkės, šiuo metu – seniūnijos centras.
Kai kurių istorikų teigimu Laižuvos kaimas susiformavo 1568 m. Valakų reformos metu. 1603 m. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus rašte jau minimas Laižuvos vardas. Remiantis „Elenchus omnium ecclesiarum et..." 1661 m. kaime jau buvo fundatorės O. Važinskienės rūpesčiu pastatyta Svč. Trejybės bažnyčia. Nors parapijiečių būta nedaug, bet kadangi bažnyčiai išlaikyti fundatorė užrašė 71 valaką žemės, parapija buvo viena turtingiausių Žemaičių vyskupijoje. 1695 m. Laižuvoje gyveno virš 150, 1795 m. 211 žmonių. 1767 m. į Laižuvos bažnyčią klebonauti atvyko K. Klimavičius, kuris parapijiečių padedamas 1773 m. pastatė naują medinę bažnyčią. Kūrybingas dvasiškis gyvendamas Laižuvoje Vilniaus Jėzuitų Akademijos spaustuvėje išleido „Pawinastes Krikscioniszkas, arba Katechizmas", kuris sulaukė 3-jų leidimų. Knygelėje dėstomos pagrindinės tikėjimo tiesos.
Prasidėjus 1863 m. nacionaliniam išsivaduojamam sukilimui Kuršo pasienyje dvarininkai organizavo būrius iš dvarų darbininkų bei apylinkių valstiečių. Sukilėliai turėjo gerą ginkluotę, jos gaudavo iš Rygos ir Mintaujos. Carinės Rusijos kariuomenei kovoti su sukilėliais šiame regione daugiausia padėjo Rygos apygardos kariniai daliniai, nes buvo bijomasi sukilėlių įsiveržimo į Kuršą. Paimti į nelaisvę sukilėliai dažniausiai buvo pakariami. Pralaimėję mūšį prie Kamanų pelkių 1863 m. birželio 13 d. sukilėliai buvo išblaškyti ar paimti į nelaisvę.
Nuslopinus sukilimą carinė valdžia uždraudė lietuvių kalbą ir spaudą. Draudžiama religine ir pasaulietine literatūra laižuviškius aprūpindavo knygnešiai gabenę ją dažniausiai iš Mintaujos. 1876 m. klebonu paskirtas A. J. Vienažindys dalindavo vietiniams ūkininkams „Apžvalgą" ir kitą draudžiamą spaudą. Klebonas ėmėsi ir ūkinių darbų: atnaujino kleboniją, suremontavo bažnyčią, perdengė jos stogą, pastatė naujus ūkinius pastatus, aptvėrė šventorių, o jame pastatė mūrines Kristaus kančios kelio stotis. Tačiau 1884 m. kilusio gaisro metu sudegė bažnyčia ir jos pagalbiniai pastatai. Nukentėjo ir gyventojai - 21 katalikų ir 36 žydų šeimos liko be namų ir turto. 19 a. pabaigoje Laižuvoje buvo 931 gyventojas, iš kurių beveik pusė - žydai, turėję savo maldos namus.
A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams kapinėse buvo sukalta medinė koplyčia, kurioje vykdavo pamaldos, atstatyti ūkiniai klebonijos trobesiai, špitolė. Po truputį atsistatinėjo ir gyventojai. Nuo 1884 m. A. Vienažindys prašė rusų valdžios vietoj sudegusios medinės leisti statyti mūrinę bažnyčią. Po ilgų derybų 1889 m. buvo išduotas statybos leidimas. Parapijiečių paaukotomis, kunigo santaupomis, bendru darbu maldos namai - dvibokštės mūrines bažnyčios statyba buvo baigta 1891 m. Maldos namai pašventinti 1892 m., konsekruoti vyskupo M. Paliulionio 1896 m. A. Vienažindys savo eilėraščius vadino dainomis ir jie iš tiesų tapo liaudies dainomis „Kaipgi gražus gražus", „Ilgu, ilgu man ant svieto" ir kt. Savo svajonės išsipildymo – alaikyti pirmąsias šv. Mišias naujoje bažnyčioje kunigas, poetas, vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės motyvų poezijoje pradininkas dėl nepagydomos ligos negalėjo. Jis mirė 1892 m. rugpjūčio 29 d.. Parapijiečiai savąjį ganytoją ir dainių palaidojo Laižuvos kapinėse.
1899 m. miestelyje pradėjo veikti valdinė rusų mokykla. 1898 m. Laižuvos bažnyčios vikaru tapo M. Šeižys Dagilėlis - poetas, didaktinių pasakėčių autorius, nevengęs kūryboje ir satyros. 1911–1914 m. Laižuvoje klebonavo dar viena šviesi asmenybė – rašytojas J. Tumas Vaižgantas, kuris be ganytojiškos veiklos aktyviai dirbo ir literatūrinį darbą. Palei Laižuvą 1873 m. nutiestas geležinkelis Mažeikiai - Mintauja buvo labai patogus susisiekimui su didžiaisiais kultūros centrais, rašytojas dažnai vykdavo į Kauną, Vilnių ir kt.
I-o pasaulinio karo metais gyventojai žinodami, kad kaizerines Vokietijos kariauna nuiminėja šventovių varpus perlydimui, juos paslėpė užkasę žemėje. Pasitraukus vokiečiams, 1919 m. jie vėl buvo užkelti į Laižuvos varpinę.
Atkūrus Lietuvos valstybę Laižuvoje įsikūrė valsčiaus būstinė, policijos nuovada, pasienio policijos tarnyba, vaistinė, sveikatos punktas, lietuvių ir latvių bibliotekos, pradine mokykla, žemės ūkio kooperatyvas „Bitė", smulkaus kredito draugija, veikė plytų gamyklėlė, lentpjūvė, parduotuvės ir kt. 1923 m. miestelyje gyveno 845 žmonės. Laižuvos parapijai 1928 m. priklausė 3 292 tikintieji.
Abejų okupacijų metais Laižuva žiauriai nukentėjo. 1941 m. birželyje bolševikai pradėjo gyventojų trėmimus į Rusijos gilumą. 1941 m. rugpjūtyje naciai išžudė žydų bendruomenę. 1944 m. rudenį besitraukiantys naciai susprogdino bažnyčią, o miestelį sudegino. Sveiki liko tik keli statiniai, jų tarpe špitolė, kuri vėliau buvo suremontuota ir pritaikyta maldos namams.
Pokario metais Laižuva tapo „Pergalės" kolchozo centrine gyvenviete. Miestelis po truputį atsistatinėjo. 1948–1961 m. veikė septynmetė, peraugusi į aštuonmetę, o šiuo metu veikia A. Vienažindžio pagrindinė mokykla.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir subyrėjus kolchozui įsikūrė Laižuvos žemės ūkio bendrovė, sėkmingai dirba ūkininkai, „UAB Auksodės malūnas" ir kt. Laižuvos seniūnijoje gyvena apie 1 300, o seniūnijos centre apie 600 gyventojų. Veikia Mažeikių muzikos mokyklos filialas, biblioteka, kultūros namai, medicinos punktas. Pasienio apsaugos postas ir kt.
Iš Laižuvos ir jos apylinkių kilo daug žymių, visoje Lietuvoje žinomų žmonių: pirmosios knygelės lietuvių kalba apie astronomiją „Sodiečių dangus" autorius, kunigas, rašytojas, vertėjas J. Balvočius Gerutis, pedagogas, filosofijos daktaras A. Liaugminas, Vaikystę ir jaunystę praleido Laižuvoje muzikologas V. Venckus, garsus liaudies menininkas K. Žulpa ir daugelis kitų.
Laižuva istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos ir bendruomenės atstovais buvo svarstomas siūlymas herbe pavaizduoti simbolį susijusį su geležinkeliu ir gandrą, nes jų gausu Laižuvos apylinkėse. Komisijos nariai nepritarė šiam siūlymui, miestelis įsikūrė gerokai anksčiau, negu buvo nutiestas geležinkelis, o gandrų yra visoje Lietuvoje. Po diskusijų buvo nuspręsta herbe pavaizduoti strazdą giesmininką ir liepos šakelę, nes A. Vienažindys mėgo pailsėti po šiuo medžiu, kuris dabar vadinamas „Vienažindžio liepa". Reta vietovė gali didžiuotis tokiais žymiais kunigais - literatais, paskyrusiais savo gyvenimą sielovados ganytojiškam darbui.
Strazdas giesmininkas paplitęs visoje šalyje, garsėja melodinga, aiškia, lėta iš trumpų trelių ir švilpčiojimų sudaryta giesme. Jis – vienas dainingiausių mūsų krašto giesmininkų. Strazdas yra mėgstamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse pvz. Čekijoje, Slovakijoje, o JAV Kolumbijos ir Vermonto valstijose jis yra paskelbtas nacionaliniu paukščio simboliu.
Simbolių kalboje nuo senovės paukščiai laikyti tarpininkais tarp Dangaus ir Žemės. Buvo paplitusi nuomonė, jog siela, po mirties, atsiskyrusi nuo fizinio kūno, įgyja paukščio pavidalą.
Liepa germanų bei slavų kultūrose laikoma šventu medžiu, nes saugoja nuo žaibo, o palytėta sutraukia į save visas ligas. Ji ir bendruomenės simbolis - dažnai sodinama apie kaimus, jų aikštes, šaltinius, kapines. Liepžiedžiu laikomas visas žiedkotis su panašiu į sparnelį priešlapiu yra mėgstamas darbštuolių bičių. Heraldikoje liepos lapai dažnai vaizduojami stilizuoti širdies formos ir yra tapę įvairių objektų ornamentikos motyvais.
Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. Ji ir – dangaus spalva.
Aukso arba geltona spalva reiškia kilnumą, dorumą ir protingumą.
Dailininkas Arvydas Každailis parengė Laižuvos herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2007 m. gruodžio 20 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 369).
Herbo aprašymas. Mėlyname lauke ant sidabrinės liepos šakelės vaizduojamas besiruošiantis skristi auksinis strazdas su sidabriniu liežuvėliu.

LECKAVOS HERBAS

Istorinai duomenys. Leckavos miestelio pavadinimas kilęs nuo XVII a. gyvenusio dvarininko, Žemaičių seniūno Jano Alfonso Lackio pavardės. Šis dvarininkas, pamaldus katalikas 1630 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Per karus, suirutes bažnyčia net kelis kartus buvo sudeginta, bet vis būdavo atstatoma, tarsi atgimdavo. O ir pats miestelis vis kentėdavo nuo karų, gaisrų, sugriovimų. 1863 m. nacionalinio išsivadavimo sukilimo metu leckaviškiai narsiai kovėsi su caro kariuomene. Po pirmojo pasaulinio karo čia buvo užklydę bolševikų būriai, iš Latvijos atsibastė plėšikaujantys bermontininkai, padarę gyventojams daug nuostolių. Miestelis smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencinių kovų metais. Pokario laikotarpiu Leckava buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, dabar miestelis priklauso Reivyčių seniūnijai. Heraldikos komisijoje svarstant herbo sukūrimo idėjas, nuspręsta pavaizduoti mitologinį paukštį – feniksą. Pasak senovės graikų ir romėnų legendų, feniksas, turėjęs labai gražias auksines ir raudonas plunksnas, senatvėje iš kvapių žolelių susinešdavo didelį lizdą susidegindavo. O iš tų pelenų iškildavo jaunas feniksas.
Leckavos miestelis vietos bendruomenės pastangomis nuo praėjusių metų pabaigos turi savo herbą. Lietuvos Respublikos prezidento 2008 m. gruodžio 30 d. įsaku Nr. 1K-1657 buvo patvirtintas Mažeikių rajono Leckavos miestelio herbas.Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis.
Herbo aprašymas. Mėlyname lauke vaizduojamas iš raudonų liepsnų kylantis auksinis paukštis feniksas, jo liežuvis raudonas. Mėlyna spalva simbolių kalboje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.

SEDOS HERBAS

Istoriniai duomenys. Sedos miestas – Mažeikių rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Sedos (Sedulos) ežero, abipus Varduvos upės. Vietovė sena, minima nuo XIII a. Prie dvaro, priklausiusio įvairiems asmenims, vietovė pradėjo augti XVI a. pradžioje, kai buvo pastatyta bažnyčia. Pirmą kartą miestelis minimas 1538 m., jam 1655 m. buvo suteiktos turgaus ir prekymečių teisės. Jo augimą lėmė gera geografinė padėtis, nes kūrėsi prie svarbaus kelio, ėjusio iš Livonijos į Žemaitiją, o iš pačios Sedos vedė net septyni keliai į Telšius, Plungę, Barstyčius, Ylakius, Židikus, Tirkšlius ir Žemaičių Kalvariją. Miestelis labai nukentėjo per XVII a. vidurio ir Šiaurės karus. Pradėjo atsigauti tik XVIII a. antroje pusėje, prie to prisidėjo ir 1780 m. gauta nauja prekymečių privilegija. Po 1830–1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo tuometiniai miestelio savininkai Sapiegos, Sedos valdos iš jų buvo atimtos ir perduotos valstybei. Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, platino uždraustą spaudą.
Nors Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Seda trumpam (1915–1918) buvo tapusi apskrities, o sovietinės valdžios metais (1950–1959) – rajono centru, herbo niekada neturėjo. Svarstant galimus jo motyvus, nutarta jame heraldinėmis juostelėmis įprasminti septynis kelius, iš Sedos vedusius į kitas Žemaitijos vietoves, o siekiant parodyti prekybos reikšmę miestelio augimui, virš juostelių uždėti nuo antikos laikų gerai žinomą prekybos simbolį – Merkurijaus (graikų Hermio) šalmą su sparneliais.
Sedos herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2004 m. liepos 16 d. (Lit.: Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento, „ Lietuvos heraldika II“ (parengė E. Rimša) 2004.)
Herbo aprašymas. Mėlyname lauke septynios auksinės juostelės su tokia pat Merkurijaus kepure skydo galvoje.

TIRKŠLIŲ HERBAS

Istoriniai duomenys.Tirkšlių miestelis – Mažeikių rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs netoli Viešetės upės. Tirkšlių miestelis minimas 1569 m. XVII a. pradžioje. Tirkšliai labai nukentėjo Šiaurės karo metu ir per 1710 m. maro epidemiją. Ypač aktyviai vietos gyventojai dalyvavo 1863 m. sukilime, veikė atskiras Antano Mitkevičiaus vadovaujamas apie 40 sukilėlių būrys, kuris sugebėjo užimti Tirkšlius. Vėliau sukilėliai, susidūrę su gausesne ir geriau ginkluota Rusijos kariuomene, mūšį pralaimėjo. Dalis jų pasitraukė į miškus ir bandė tęsti kovą, bet nesėkmingai. Po sukilimo žymesni sukilimo dalyviai buvo ištremti į Sibirą, kiti nužudyti. Pasižymėjo tirkšliškiai ir vėlesnėse kovose už krašto laisvę.
Svarstant naujo herbo motyvus, pritarta siūlymui ant balto stulpo pavaizduoti penkias raudonas širdis. Jos paimtos iš miestelio centre stovinčio unikalaus koplytstulpio, kurio keturiuose šonuose išmūryta po penkias viena virš kitos išdėliotas raudonas širdis. Apie šį koplytstulpį sukurtos kelios legendos. Pasak vienos, jį 1667 m. pastačiusi vietos dvarininkė Važinskienė švedų nukankintam sūnui atminti. Kaip teigiama kitoje legendoje, koplytstulpį išmūrijęs Važinskis švedų nukankintam savo tarnui, neišdavusiam pasislėpusios jo žmonos su 4 vaikais, įamžinti. Koplytstulpis, datuojamas 18687 m., kaip architektūros paminklas saugomas valstybės. Tikriausiai jis susijęs su su 1863 m. sukilimu ir skirtas sukilėliams atminti. Heraldikoje širdis reiškia nuoširdumą ir gailestingumą, platesne prasme – meilę, narsą, ištikimybę.
Tirkšlių herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2004 m. birželio 21 d. (Lit.: Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento, „ Lietuvos heraldika II“ (parengė E. Rimša) 2004.)
Herbo aprašymas. Mėlyname lauke sidabrinis stulpas su penkiomis viena virš kitos išdėliotomis raudonomis širdimis. 

VIEKŠNIŲ HERBAS

Istoriniai duomenys. Viekšniams Magdeburgo miesto teises, sprendžiant iš išlikusio Lietuvos valstybės istorijos archyve vėlyvo nuorašo, 1725 m. spalio 25 d. suteikė Vabalninko ir Viekšnių seniūnas Martynas Leopoldas Ščiuka. Seniūno raštas labai lakoniškas. Jame bendrais bruožais apibūdinama savivaldos struktūra, teismas, leidžiama miesto herbe ir antspaude naudoti "tris iškilusias kalvas'' (F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108). Prisiminus, kad Sčiukų giminės herbe auksiniame skyde ant trijų žalių kalvų vaizduojamas įsmeigtas sidabrinis grėblys, galima spėti, kad trys kalvos buvo paimtos iš seniūno heraldikos. Jos pavaizduotos be grėblio, matyt, tam, kad miesto herbas skirtųsi nuo bajoriškojo. Panašiai buvo daroma ir kituose miestuose, kai jų herbams tekdavo panaudoti bajorų herbų figūras. Tokie simboliai heraldikoje vadinami pars pro toto, tai yra dalis atplėšta nuo visumos. Kadangi dalis priklausė visumai, tai per tokį herbą buvo siekiama parodyti miesto priklausomybę viso herbo savininkui, šiuo atveju Sčiukai. Deja, daugiau duomenų apie 1725 m. Viekšnių miesto savivaldą ir jos heraldiką nėra.
Kitą privilegiją Viekšnių miestiečiai gavo Ketverių metų seimo pabaigoje, 1792 m. gegužės 15 d., kai Žemaitijoje jau šeimininkavo Targovicos konfederatai. Privilegijos pergamentinis originalas buvo išvežtas į Sankt Peterburgą ir dabar saugomas Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto Sankt Peterburgo skyriaus archyve (Kolekcija 114. Kartonas III. B. 125). Kitas lygiavertis Viekšnių herbo šaltinis - privilegijos įrašas Lietuvos Metrikoje, kuri šiuo metu saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje (F. 389. Kn. 556. L. 119). Iš privilegijos aiškėja, kad XVIII a. pabaigoje valdovas Stanislovas Augustas miestui suteikė kitą herbą: "mėlyname lauke tris žvaigždes, vieną sidabrinę ir dvi auksines, virš kurių uždėta karūna". Viekšnių herbe buvo nupieštos aštuoniakampės žvaigždės, viena viršuje, dvi apačioje ir virš jų auksinė karališka penkių lankų uždara karūna su purpurine kepure viduje. Panašų trijų žvaigždžių herbą vartojo Karpių giminė, tačiau nežinoma ar ji turėjo kokį nors ryšį su tuometiniais Viekšniais. Be to, bajorų Karpių herbe vaizduojamos šešiakampės žvaigždės, dvi viršuje ir viena apačioje. Aiškesnė tik karališkosios karūnos simbolika, kuri tais laikais dažniausiai rodydavo valstybinius miestus, kurie paprastai buvo vadinami karališkaisiais. Būtina pažymėti, kad XX a. pradžioje dėl aplaidžios Jano Obsto ir Tadeušo Dmochovskio klaidos per spaudą buvo išpopuliarintos šešiakampės žvaigždės su atvira trijų lapų karūna viršuje. Šis nesusipratimas gyvuoja iki mūsų dienų.
Po 200 metų Viekšnių istorinis herbas oficialiai atkuriamas pirmą kartą. Pagal privilegijos duomenimis dailininko Rolando Rimkūno padarytą herbo etaloną Heraldikos komisija aprobavo 1998 m. liepos 16 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 193).
Lit.: 0|bst| J. Herbarz lilen-ski. Herhy miast II Litva i Ruš. Wilno. 1912. T. 2. zesz. 1. S. 51: Vytauto Didžiojo mirties 500 melų sukaktuvėms paminėti albumas: 1430 1930 I Spaudai paruošė H. Serafina Kaunas. 1933. P. 373: Gumovvski M. Herby miast litewskich// Ateneum wilenskie. 1935. Rocz. 10. S. 278: Lietuviškoji heraldika // Statyba ir architektūra. 1988. Nr. 6. P. 21; Rimša E. 1791-1792 m. Lietuvos miestų privilegijos kaip heraldikos šaltinis // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai / Sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša. Vilnius. 1988. P. 105-139: To paties. Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos / Sud. A. Nikžentaitis. A. Rupkutė. Klaipėda. 1997. P. 88-111.
Herbo aprašymas. Mėlyname lauke auksinė karališka penkių lankų uždara karūna (vidus raudonas) vainikuoja tris aštuoniakampes žvaigždes (1:2), viršutinę sidabrinę, apatines auksines.

ŽIDIKŲ HERBAS

Istoriniai duomenys. Židikai (Mažeikių raj.) įsikūrę apie 20 km. į vakarus nuo Mažeikių. Miesto vardo kilmė nėra aiškiai žinoma, nes tai retas pavadinimas. Kalbininko A. Vanago teigimu tikėtina, kad jis yra asmenvardinės kilmės. Židikai nuo 19 a. pr. iki 1950 m. valsčiaus, vėliau apylinkės, šiuo metu - seniūnijos centras.
Raseinių žemės teismo knygose Židikai minimi nuo 16 a. nurodant, kad yra dvaras ir miestelis. 1568 m. Grūstės valsčiaus inventoriuje aprašytas Židikų kaimas, kurį kartu su dvaru Žygimantas Augustas už nuopelnus dovanojo didikui J. J. Chodkevičiui. Istorinėje literatūroje dažnai nurodoma, jog Židikai įsikūrė vykdant valakų reformą. Tikėtina, kad taip pavadinta vietovė buvo ir prieš reformą, tik matuojant valakus kaimas buvo perkeltas į kitą vietą, todėl 17 a. inventoriuose minimi ir kaimas, ir miestelis. Židikų pradžia laikytinas išlikęs iki mūsų dienų kaimas, vadinamas Senmieste, įsikūręs apie 300 m. į šiaurę nuo buvusio dvaro. Žemė naujajam valakiniam Židikų kaimui buvo išmatuota dabartinėje vietoje, į pietus nuo dvaro. Iki 16 a. pabaigos naujoji Židikų gyvenvietė buvo menkai apgyvendinta, joje tebuvo apie 100 žmonių. 17 a. pradžioje Židikų kaiime ir miestelyje surašyta arti 500 gyventojų.
1614 m. steigiant Kražių kolegiją, J. K. Chodkevičius vietovę dovanojo jėzuitams, kurie įsteigė joje ordino misiją, o 1636 m. pastatė medinę koplyčią. 1680 m. jėzuitai apsigyveno Židikuose. 1682 m. gegužės 12 d. Kražių jėzuitų kolegija išrūpino miesteliui ketvirtadieninio turgaus privilegiją. 1706 m, miesteliui priklausė 75 valakai ir 4 margai žemės, veikė malūnas, gyveno 250 žmonių. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną ir išdalijus jo žemes, dvaras, miestelis ir Senmieste atiteko Edukacinei komisijai, o 1781 m. Žemaičių seniūnui A. Gelgaudui. Miesteliui sparčiau atugti padėjo ir 1780 m. jame įsteigta muitinė. 18 a. antroje pusėje padidėjo gyventojų -žydų skaičius. 1789 m. pastatyta sinagoga ir įrengtos kapinės. 19 a. pradžioje surašyta gyvenus 440 žmonių, iš jų 94 žydai. 1819 m. vietoj medinės sumūryta iš akmenų liaudiško stiliaus klasikinės architektūros Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Židikiečiai nebuvo patenkinti dvaro valdytojais, kurie engė valstiečius ir miestelėnus, vertė atlikti nenumatytas prievoles. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime carinė valdžia konfiskavo Gelgaudų šeimos dvarą. Kiti savininkai valstiečiams skyrė dar didesnius mokesčius, be to, apgyvendino Židikuose rusų kareivius, kurie plėšikavo, pjovė gyventojų gyvulius. Nepakeliamų gyvenimo sąlygų prislėgti židikiečiai bėgo iš miestelio. 1835 m. jame liko tik 35 šeimos. 1847 m. Židikų žydų bendruomenei priklausė 1 387 žydai, kurių pagrindinis verslas -žemės ūkio produktų perpardavinėjimas, todėl jie pradėjo rūpintis turgų atgaivinimu.
1863 m. nacionalinio išsivaduojamojo sukilimo metu A. Mitkevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys užėmė Židikų valdybą ir sunaikino visus raštinės dokumentus. Paraginti kunigo, sukilėlio Iz. Noreikos eiti į sukilėlių gretas Tirkšlių - Židikų apylinkėse susiformavo naujokų būrys. Carinei valdžiai nuslopinus sukilimą, už jo palaikymą į Rusijos gilumą buvo ištremta nemaža valstiečių, o į jų sodybas atkelti rusų kolonistai - sentikiai. Uždraudus lietuvių kalbą ir raštą bažnytine, pasaulietiene lietuviška literatūra Židikus aprūpindavo knygnešiai, gabenę draudžiamą spaudą iš Mintaujos.
Apskrities valdybai leidus apie 1872 m atnaujinti turgus, paskatino Židikų ūkinį augimą. 19 a. pabaigoje miestelyje buvo 1 243 gyventojai, 2 prieglaudos, mokykla, virš 30 krautuvių, 3 odų dirbtuvės, vaistinė, felčerių punktas, 5 smuklės, taupomoji kasa ir kt., vykdavo ne tik turgūs, bet ir 3 prekymečiai per metus.
Atkūrus Lietuvos valstybę Židikuose veikė valsčiaus, policijos ir pašto įstaigos, sveikatos punktas su gydytoju ir felčeriu, vaistinė, pavasarininkų biblioteka, elektros jėgainė, lentpjūvė, vilnų karšykla, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, žydų liaudies bankas, pieninė ir kt. Kultūrinis visuomeninis gyvenimas ypaž pagyvėjo 1915 m. Židikuose apsigyvenus rašytojai M. Pečkauskaitei - Šatrijos Raganai ir 1916 - 1940 m. klebonavusiam kunigui K. Bukantui. Čia gyvendama rašytoja sukūrė žymiausius savo kūrinius: Irkos tragediją, Sename dvare, Kraitį, ir kt. M. Pečkauskaitė daug laiko ir jėgų skyrė labdarai, švietimui, blaivybės judėjimui, miestelio ir apylinkių kaimų švietimui, kultūrinei veiklai. Rašytojos suorganizuota Blaivybės draugija pastatė salę, 1917 m. įkūrė savišvietos būrelį, kurio nariai vakarais patys mokėsi ir kitus mokė rašyti, skaityti, rengė paskaitas ir kultūrinius vakarus.
Abejų okupacijų metais Židikai stipriai nukentėjo: naciai sunaikino žydų bendruomenę, bolševikai į Rusijos gilumą ištrėmė nemaža gyventojų. Pokario metais miestelio ir apylinkių gyventojai dalyvavo rezistencinėse kovose prieš rusų okupantus. Židikai tapo kolchozo centrine gyvenviete. Nuo 1948 m. buvusi septynmetė, 1954 m pertvarkyta į vidurinę mokyklą. 1959 m. gyveno - 429, 1979 m. - 577 žmonės.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Židikuose veikia seniūnijos administracija, ambulatorija, vaistinė, paštas, kultūros centras, biblioteka, Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla, Mažeikių muzikos mokyklos filialas, parduotuvės ir kt. Seniūnijos teritorijoje dirba UAB Rapsoila, gaminanti biodegalus, baldų gamybos įmonė ir kt. Seniūnijoje gyvena apie 3 000, o jos centre virš 500 gyventojų.
Iš Židikų seniūnijos kilo nemaža šviesuolių palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje: Lietuvos kariuomenės generolas Ed. Adamkavičius, pulkininkas J. Vanagas, Valstybės teatro solistė M. Grikštaitė - Vaičkienė, pedagogas, dailininkas Č. Kontrimas ir daugelis kitų. Pagarba lydi M. Pečkauskaitės atminimą. Jos vardo premija kiekvienais metais įteikiama rašytojos gimimo dieną Židikuose. Miestelio kapinėse jos amžino poilsio vieta pažymėta koplyčios. Kapinėse atgulė ir unikalus medžio bei akmens liaudies menininkas St. Gailevičius. Židikų miestelio centrinė dalis - aikštė ir gatvių tinklas, formavęsis nuo 16 a. antros pusės iki 19 a. pradžios - vertingas, valstybės saugomas urbanistikos paminklas. Architektūros paminklu paskelbta bažnyčia, kurios interjere yra namaža vertingų sakralinės dailės objektų. Gausiai lankomas ir 1987 įsteigtas rašytojos Šatrijos Raganos memorialinis muziejus.
Židikai istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos ir bendruomenės atstovais svarstant naujo herbo simbolius buvo siūlyta pavaizduoti objektus susijusius su Šatrijos Raganos kūryba arba su viena iš miestelio vardo kilmės aiškinimo versija, kad Židikų vardas kilo nuo žodžio žydėti ir kt. Tačiau apsistota ties koplytėlės simboliu. Tai aliuzija į kapinėse esančią Šatrijos Raganos koplyčią, tuo pačiu pažymint kryžių, koplytėlių statymo Lietuvoje tradiciją, kuri siekia 16 a. Kryždirbystė apima mažosios architektūros paminklus -kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles dažniausiai su metalinėmis viršūnėmis, šventųjų skulptūromis. Kryždirbystės paminklų esama visuose etnografiniuose šalies regionuose, tačiau Žemaitijoje jie įvairiausi ir gausiausi. 19 a. jų būta tiek, jog vieną nuo kito skyrė vos keliasdešimt metrų. Kryždirbystės objektai - lietuvių tautinės kultūros paminklai, atspindintys svarbiausias krikščionybės vertybes: tikėjimą, meilę ir viltį. Dažno žemaičio sodyboje stovėjo koplytėlė ar koplytstulpis su šventaisiais šeimos globėjais ar vardo užtarėjais. Židikuose ir aplinkinėse vietovėse yra išlikę 22 koplytstulpiai ir koplytėlės, iš kurių septynios įrašytos į Valstybės saugomų dailės paminklų registrą. 2001 m. gegužės 18 d. UNESCO Lietuvos kryždirbystę įtraukė į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Sidabrinė arba balta spalva heraldikoje reiškia turtą, dorą, skaistumą ir nekaltybę. Žalia spalva simbolizuoja laisvę, grožį, sveikatą ir viltį.
Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė Židikų herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2007 m. gruodžio 20 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 369).
Herbo aprašymas. Sidabriniame lauke iš žalios papėdės išauga du žali medžiai, tarp kurių - juoda koplytėlė.